Gedulinių giesmių giedojimo šermenyse tradicijos su metais vis labiau kinta. Anksčiau giesmės ir maldos prie mirusiojo skambėdavo valandų valandomis, dabar tai jau, galima sakyti – išnykusi tradicija. Anksčiau žmonės dažniausiai mirdavo namuose, apsupti artimųjų, kurie matydavo, kaip jie užgęsta, būdavo su brangiais žmonėmis paskutinėmis žemiškojo gyvenimo minutėmis. Ir paskui velionio kūnas dar keletą dienų būdavo namie, o giminaičiai melsdavosi už mirusiojo sielos ramybę, maldomis ir giesmėmis palydėdavo jį ir perduodavo žemei.
Dabar mirtis savomis akimis nebematoma, veikiau tik apie ją girdime iš naujienų portalų ir socialinių tinklų, ilgos giesmės nebegiedamos, o ir senųjų mūsų giedotojų tik saujos likusios, naujoji karta sunkiai prisileidžia senąsias tradicijas. Ar kartu su mirties patirties praradimu miršta ir laidotuvių giesmės?
Kad laidotuvių apeigų giesmių neišstumtų aparatai
Gedulinių giesmių giedotojų, ar laidotuvių muzikantų, grupės „De profundis“ narys Rimantas Klevečka sako, kad gedulinių giesmių tradicijos veikiausiai nenumaldomai keičiasi kartu su mūsų gyvenimu: „Įtakos tam turi ir mirties patirties praradimas, savotiškas vengimas pripažinti mirtį kaip neatsiejamą mūsų būties elementą, nustumti ją į gyvenimo paraštes, tarytum ji apskritai neegzistuotų. O kartu ir mūsų gyvenimo ritmas – nesiliaujantis skubėjimas, bėgimas nežinia kodėl ir kur. Todėl gedulinių giedojimų paskirtis turbūt visuomet buvo savotiška visa to prieštara, iškalbus raginimas žmogui stabtelėti ir susimąstyti apie savo buvimą žemėje, apie tikrąją jo prasmę. Galbūt šito šiuolaikinis žmogus neretai kaip tik ir vengia.“
Muzikantų grupė „De profundis“, įsikūrusi 2018 metais, prisistato kaip šiuolaikiška profesionalių muzikų grupė, kuri puoselėja gedulinio giedojimo tradicijas, siekia gaivinti ir saugoti senas, prasmingas muzikavimo šermenyse ir mirusiųjų minėjimuose tradicijas, liaudiškąjį pamaldumą. Paklaustas, kodėl grupė išsikėlė tokius tikslus ir kaip tai susiję su tuo, kad apskritai keičiasi žmonių skonis laidotuvėse, kai vis dažniau ima skambėti ne gyva giesmė, bet gedulinga muzika iš aparato, R. Klevečka teigė, kad pagrindinė laidotuvių giedotojų grupės susibūrimo priežastis ir veiklos tikslas veikiausiai ir buvo tai, kad gyvo balso iš laidotuvių apeigų galutinai neišstumtų aparatas.
„Savo veikloje siekiame derinti, viena vertus, skirtingus, o kartu ir susijusius dalykus, t. y. turime parengę ir gana platų klasikinės sakraliosios muzikos repertuarą, nevengiame ir tinkamų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, vis dėlto stengiamės palaikyti ir tradicinio gedulinio giedojimo papročius. Atrodo, šiandien niekas neabejoja folkloro, liaudies dainų reikšme ir jų išsaugojimo bei puoselėjimo poreikiu, bet pats laikas suvokti ir daugiau dėmesio skirti ir senosioms gedulo giesmėms, nes tai – ne tik labai turtingas, bet ir nepaprastai prasmingas mūsų paveldas, kurio neturime prarasti“, – teigė jis.
Grupėje susibūrę aštuoni atlikėjai: trys kantoriai (vokalistai) ir penki muzikantai, grojantys styginiais, pučiamaisiais bei klavišiniais instrumentais. Atlikėjai atlieka elegantiškas, subtilias, melodingas, įvairių stilių ir epochų muzikos programas. Repertuare – lietuvių ir užsienio kompozitorių sakralinės muzikos šedevrai, platus kūrinių diapazonas: nuo grigališkojo ir daugiabalsių choralų, bažnytinių giesmių ir himnų, mišių iki klasikinių vokalinių–instrumentinių, taip pat moderniosios muzikos kūrinių.
Giesmė kaip malda, kuri tikintį žmogų lydi per gyvenimą
Iš tiesų ne kiekvienam suvokiamas laidotuvių giedotojų darbas – būti prie artimųjų, kai jiems tenka išlydėti velionį amžinybėn. Reikia psichologinės tvirtybės ir pasiruošimo priprasti prie niūrios darbo atmosferos ir laidotuvėse tvyrančių emocijų, ką ir kalbėti apie akimirkas, kai laidojami jauni žmonės, vaikučiai, kai užveriamas karstas tampa paskutine akimirka artimiesiems pamatyti velionį. Paklaustas apie tai, kaip apsiprato su tokiu darbu netekties valandomis, juolab kad „De profundis“ – visai neseniai susibūrusi gedulinių giesmių giedotojų grupė, R. Klevečka prisipažino, kad laidotuvių giedotojų veikla emociškai išties nėra lengva, nes nuolat tenka susidurti su žmonėmis, išgyvenančiais vienas sunkiausių gyvenimo akimirkų – išsiskyrimą su artimaisiais, kuris gali būti tiek staigus ir netikėtas, tiek nulemtas metų metus trukusios ligos.
„Kita vertus, stiprybės būtent ir teikia tai, kad giedama giesme, malda, atliekama muzika tokiam žmogui gali suteikti galbūt ir nedidelę, bet vis dėlto paguodą, – įsitikinęs Rimantas. – Nors truputėlį įveikti tylą, kuri lieka nutilus tų, kurie gyvenime buvo artimiausi ir brangiausi, balsui. Be to, lengviau priimti šias netekčių ir išsiskyrimo akimirkas padeda ir giedamų gedulinių giesmių tekstai, kuriuose ne vien kalbama apie mirtį, bet ir pabrėžiama, kad ji yra ne negrįžtama pabaiga, o tik slenkstis, kurį reikia peržengti kito – anapusinio – gyvenimo link.“
Senosios kaimų giedotojos sako, kad tas, kas gieda – dvigubai meldžiasi, nes kai giedi giesmę, turi susikaupti, o kai vien meldiesi, būna, mintys ir nukrypsta į šalį. Kai kam gedulinės giesmės nuobodžios, kai kam apskritai jų sunku klausytis, bet tikintiesiems ypač svarbu, kad šermenis įprasmintų malda. Tikintieji visada supranta, kam mirusiajam reikia giesmės pakeliui pas Viešpatį. R. Klevečkos nuomone, nuo seniausių laikų muzika, giedojimas įprasmindavo visas svarbiausias ne tik religines, bet ir pasaulietines apeigas bei iškilmes, tarytum pabrėždavo įvykio svarbą. Mirties momentas – vienas reikšmingiausių žmogaus būties virsmų. Pasak gedulinių giesmių giedotojo, todėl jo įprasminimas muzika tampa reikšmingas net ir netikinčiam žmogui.
„Iš tikinčiojo požiūrio taško giesmė – tai visų pirma malda, kuri tikintį žmogų lydi per visą jo gyvenimą. Ir ne toji asmeninė, kalbama tylomis, bet bendruomeninė. Ne veltui ten, kur senųjų gedulinių giedojimų tradicija vis dar gyva, kaip antai garsiųjų Kalvarijos kalnų giedojimas Žemaitijoje, į giedojimą įsijungia ne tik giedotojai, bet ir visa bendruomenė. Juk tai sudaro galimybes ilgiau kartu pabūti, didesnį tarpusavio bendrumą pajusti ir tiems, kurie lieka čia“, – svarstė laidotuvių muzikantų grupės „De profundis“ narys R. Klevečka.
Jurgita Jačėnaitė, bernardinai.lt